JAV gyvenantys talentingi lietuviai stengiasi Lietuvai grąžinti savo „nutekėjusius protus“

Lietuvos Rytas. Lina Mustafinaitė 2011-10-31 11:35

Pianistas Edvinas Minkštimas ir bankininkas Rokas Berezniovas turbūt nejaukiai pasimuistytų pavadinti Amerikos lietuviais. Nors jau beveik dešimtmetį abu gyvena už Atlanto, jie sako, kad jų namai – visas pasaulis. Kosmopolitų kartos atstovai, kurių pirmasis gyvenimo dešimtmetis prabėgo sovietinėje Lietuvoje, antrasis – nepriklausomoje, o trečiasis – užsienyje, sako turintys kitokį požiūrį į emigraciją. Jie daug dirba, kad padėtų Lietuvai susigrąžinti „nutekėjusius protus“.

E.Minkštimas ir R.Beresniovas susitiko su JAV ambasadore Lietuvoje Anne E. Derse.

E.Minkštimas ir R.Beresniovas susitiko su JAV ambasadore Lietuvoje Anne E. Derse.  Asmeninio archyvo nuotr.

Žinomas pianistas, daugelio konkursų laimėtojas E.Minkštimas studijuoti Nacionalinėje Paryžiaus konservatorijoje išvažiavo, kai jam buvo 19 metų. Po trejų metų, praleistų Prancūzijos sostinėje, jis išvyko toliau tobulintis į prestižinę JAV akademiją. Džuljardo muzikos ir dramos akademijoje šiemet jis baigė doktorantūros studijas.

Šiuo metu Edvinas yra „Embassy Series“ festivalio direktoriaus pavaduotojas, „Phillips Collection Camerata“ narys, kelių tarptautinių organizacijų valdybos narys, aktyviai koncertuojantis pianistas ir VDU vizituojantis dėstytojas.

„Taip, dabar man nereikia rūpintis, ką valgyti ir kur gyventi, visa tai aš jau turiu. Tačiau praėjo daug laiko, daug sunkių dienų, reikėjo daug dirbti, kad viso to pasiekčiau. Tik atrodo, kad Amerikoje viską galima gauti lengvai. Tačiau taip nėra. Žmonės ten beprotiškai daug dirba.

Pagyvenus Amerikoje kartais pasidaro keista, kai grįžtu į Lietuvą ir kažkas negali susitikti, nes pasiėmė laisvą dieną prieš ilgąjį savaitgalį. Esu pripratęs dirbti septynias dienas per savaitę“, – sako E.Minkštimas.

Kartu su juo į Lietuvą trumpam grįžo ir jau dešimtmetį JAV gyvenantis ir banke HSBC viceprezidento komercinei bankininkystei Vašingtono regione pareigas užimantis Rokas Beresniovas. Jis taip pat yra ir Džordtauno verslo asociacijos viceprezidentas, įvairių fondų ir organizacijų valdybos narys.

Roko istorija panaši į Edvino. Baigęs studijas Lietuvoje jis išvyko į JAV. Ričlando koledže (Dalasas, Teksaso valstija) jis baigė tarptautinio verslo ir prekybos studijas. Vaikinas daug dirbo, vienu metu turėdavo po kelis darbus, mažai miegodavo, tačiau buvo užsispyręs ir turėjo tikslą. Dabar jis užima aukštą postą, kurio jam galėtų pavydėti ir gerokai vyresni amerikiečiai.

Tačiau pasiekę karjeros aukštumas lietuviai neužmigo ant laurų.

„Kuo labiau padedi kitiems, tuo labiau tau pačiam sekasi“, – įsitikinęs Rokas.

Namai – ir Lietuvoje, ir Amerikoje

Paklaustas, kur jo namai Edvinas sudvejoja. „Ar aš turiu rinktis, kur mano namai? Yra namai Amerikoje ir yra namai Lietuvoje. Aš labai gerai jaučiuosi ir Lietuvoje, ir Amerikoje. Namus sudaro prisiminimai, aplinka, žmonės. Turiu puikių draugų Amerikoje, ir puikių draugų Lietuvoje“, – sako muzikas.

Apsigyvenęs Amerikoje jis nesistengė ieškoti lietuvių. Ieškojo tiesiog bendraminčių. Taip susipažino su Jonu Meku, kitais menininkais, aktoriais, muzikantais.

„Taip sutikau ir Roką. Abu gimėme ir gyvenome Kaune, bet susipažinome JAV. Susitikę pamatėme, kad galvojame panašiai. Mane sužavėjo tai, kad Rokas, užimantis aukštas pareigas, gyvenantis pasiturinčiai, nesėdi sudėjęs rankų. Jam neužtenka tik gerai gyventi. Jis dalyvauja labdaringoje veikloje, rengdamas renginius siekia padėti autizmu sergantiems vaikams, neįgaliesiems, aplinkiniams.

„Mane stebino toks neįprastas, gerąją prasme, mąstymas“, – pasakoja Edvinas.

Lietuviai ėmė kartu organizuoti įvairius labdaringus renginius: Edvinas rūpinosi jų menine puse, Rokas – finansine.

Nori dalintis žiniomis

„Kai galvoju apie savo gyvenimo kelią, matau, kad buvo daug žmonių, kurie man padėjo. Be jų aš nebūčiau toks, koks dabar esu. Manau, kad pasidomėjus kiekvieno sėkmingo žmogaus gyvenimu, matyti, kad be jo paties darbo ir pastangų, jam iškilti ir šio to pasiekti padėjo daugybė gerų žmonių. Jie savo laiką nesavanaudiškai skyrė tam, kad jam būtų geriau.

Mes taip pat norime kažkam padėti“, – sako Edvinas.

Lietuvoje emigracija – skaudi tema. Jūs – taip pat emigrantai. Ką manote apie dabartinę situaciją?

Rokas: Mes pastebime, kad iš Lietuvos išvažiavę žmonės grįžta. Pavyzdžiui, mes. Grįžtame ir norime padaryti kažką gero.

Edvinas: Todėl labai svarbu stiprinti ryšius tarp visame pasaulyje gyvenančių lietuvių, skatinti bendradarbiavimą. Todėl labai reikalingos tokios organizacijos, kaip Globalios Lietuvos lyderiai (GLL), kurios vienytų po visą pasaulį išsibarsčiusius lietuvius.

Ką jūs darote Lietuvos labui? Ar tai tarsi skolos grąžinimas?

Edvinas: Nesijaučiame grąžinantys skolą, gal greičiau norime perduoti savo patirtį. Man, vieninteliam iš lietuvių muzikų, pavyko baigti studijas Paryžiaus konservatorijoje ir Niujorko Džuljardo muzikos ir dramos akademijoje, todėl noriu dalintis savo žiniomis.

Vytauto Didžiojo universitete esu pakviestas dėstyti jauniems pianistams, organizuoju žinomų menininkų koncertus Lietuvoje, į JAV vykstančius festivalius kviečiuosi ir lietuvius atlikėjus.

Rokas į Lietuvą atveža verslininkus, kad jie megztų ryšius, sukurtų papildomas verslo galimybes čia esantiems. Jis taip pat bendrauja su studentais per GLL sukurtas mentorystės programas. JAV „Big Brother“ programa buvo pradėta ir sėkmingai vystyta GLL narės Linos Tolvaišaitės, šiuo metu dirbančios Pasaulio banke. Lina, beje, yra Vytauto Didžiojo universiteto absolventė.

Kodėl nesimėgaujate ramiu ir sočiu gyvenimu? Kam jums reikia skraidyti į Lietuvą, gaišti laiką, leisti pinigus?

Rokas: Nes esame jauni, energingi, nes norime jausti ryšį su Lietuva.

Edvinas: Nenoriu tiesiog pasikabinti trispalvę ar nusipirkti butą Lietuvoje. Noriu kažką veikti ir jaučiu, kad tai daro mano gyvenimą prasmingesnį.

Norime jausti, kad priklausome Lietuvai, tapatintis su ja. Tikimės, kad esame laukiami ir kažkuo naudingi.

Ar bendraujate su lietuvių bendruomenėmis JAV?

Rokas: Prieš kelis metus ieškojau lietuvių bendruomenių JAV, norėjau save įprasminti kaip lietuvį.

Lietuvių bendruomenėse Amerikoje yra daug puikių žmonių, bet jie kitaip myli Lietuvą. Jie ją romantizuoja, puoselėja praeities papročius, vertybes. O mes esame kita karta, mes norime veikti, keisti, kartu matome ir Lietuvoje vykstančius pokyčius.

Visi kalba, kad Lietuva praranda protus, kad tai blogai, bet aš manau kitaip. Visų pirma migracijos neįmanoma sustabdyti. Pasaulis globalėja. Nori nenori, žmonės vis tiek išvažiuoja. Kodėl gi tuo nepasinaudojus, nepabandžius išvykusius ir likusius žmones sujungti ir suvienyti bendram darbui? Reikia kurti tiltus ir saitus, kad tų žmonių neprarastume, kad išsaugotume ryšį.

Sutinkame žmones, kurie nori kažką veikti Lietuvoje, investuoti, bet jie nežino, kaip tai daryti ar nepasitiki valdžia. Taip gimė ir GLL idėja. Organizacija nuolat auga. Mes stebimės, kaip kiekvieną dieną su mumis susisiekia visame pasaulyje dirbantys lietuviai. Neįtikėtinai aukštas pareigas užimantys lietuviai.

Jeigu yra grįžtamieji ryšiai, viską, ko mes išmokome ir sužinojome, galime grąžinti Lietuvai.

Ar jaučiate, kad jūsų pastangos, jūsų patirtis ir žinios yra reikalingos?

Edvinas: Aš tikiu, kad jų reikia ir darau. Nelaukiu, kol manęs kas nors ko nors prašys ir nelaukiu dėkingumo. Klausiu, ieškau sričių, kuriose galėčiau dirbti. Jaučiu, kad turiu ką duoti. Visada atsiras tokių, kuriems kažkas nepatinka, bet sutinku daug žmonių, kurie mane palaiko.

Ar sulaukiate neigiamo kitų lietuvių požiūrio į jus?

Edvinas: Neigiamų emocijų daugiausia patyriau iš vyresniosios emigrantų kartos, kuri į Ameriką atvyko per karą. Viena vertus juos suprantu, jie buvo priversti palikti tėvynę, adaptuotis svetimoje šalyje, dirbti juodus darbus. Jie nemokėjo kalbos, jautėsi atstumtieji. Dabar jie mums sako: „Mes jums iškovojome laisvę, ką jūs čia veikiat?“ Bet mes – kita karta. Mes mokame kalbą, naudojamės naujausiomis technologijomis, bendraujame su amerikiečiais.

Rokas: Mūsų karta yra unikali. Dešimt metų mes gyvenome sovietinėje Lietuvoje, dešimt – nepriklausomoje ir dešimt – užsienyje. Neaišku, koks bus kitas dešimtmetis.

Edvinas: Kartais naudingesni Lietuvai mes galime būti ir negyvendami Lietuvoje. Pavyzdžiui, Pasaulio banke dirba aštuoni lietuviai. Jie gali prisidėti prie šioje institucijoje formuojamų nuostatų Lietuvos atžvilgiu. Vadovaudamas festivaliui JAV, turiu galimybę kviesti koncertuoti lietuvių atlikėjus iš Lietuvos. To negalėčiau padaryti būdamas tik Lietuvoje.

Kai kurie emigrantai pyksta ant Lietuvos. Skundžiasi, kad Lietuva nieko nedavė, kad buvo priversti išvykti. Ką jūs apie tai manote?

Edvinas: Gimtoji ar bet kuri kita šalis nieko duoti ir neprivalo. Amerikoje irgi niekas nieko šiaip sau neduoda. Lietuva bent jau duoda nemokamą mokslą, ko Amerikoje nėra. Tačiau Lietuva – tai prisiminimai, tai vaikystė, svajonės, patys svarbiausi asmenybės formavimosi metai, žinios, patirtys – ar tai yra mažai? Kaip sakė JAV prezidentas J.Kennedy: „Neklausk, ką tau gali duoti tavo šalis, klausk, ką tu gali duoti jai“.

Rokas: Dažnai galvoju, kas yra lietuvis. Aš pats turiu du pasus – JAV ir Lietuvos. Mano pavardė nėra lietuviška, aš gyvenu ne Lietuvoje, bet aš esu lietuvis. Mano žmona yra amerikietė, bet ji daugiau žino apie Lietuvą nei aš. Ji net lietuviškai geriau už mane kalba. Kartais ji man atrodo tikresnė lietuvė, nei aš. Ji domisi postsovietinėmis šalimis ir ypač Lietuva. Šiuo metu ji studijuoja Lietuvoje. Mes nepykstame, bet džiaugiamės ir didžiuojamės, kad esame iš Lietuvos, ir norime ryšius tik stiprinti.

Edvinas: Yra tokių žmonių, kurie gimė, užaugo Lietuvoje, bet jiems ta Lietuva nerūpi, o yra nelietuvių, bet jie jaučiasi artimi Lietuvai ir nori čia daryti kažką gero.

Ką patartumėte Lietuvos jaunimui?

Rokas: Sėkmė yra ne tai, ką tau duoda pasaulis, o tai, ką tu duodi pasauliui.

Edvinas: Į atmintį įstrigo šis posakis: „Dieve, duok man jėgų pakeisti tai, ką galiu, drąsos susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, ir išminties atskirti vieną nuo kito.“

 

Comments

Comments are closed.