JAV banko viceprezidentas: esu lietuvis ne tik todėl, kad turiu pasą

2010-03-16 18:30 Rugilė Gaidukaitė | Alfa.lt

Rokas Beresniovas (Asmeninio albumo nuotr.)

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vėjai Kauno Vydūno vidurinėje mokykloje praūžė beveik nepalikdami nuostolių. „Man buvo trylika, nelabai supratau, kas vyksta. Keli draugai metė akmenį į ant sienos kabantį Lenino portretą – sudaužė stiklą. Ant sienų atsirasdavo užrašų, įžeidinėjančių rusus – neapykanta pasirodė užkrečianti, vyresnioji karta ją ir dabar jaučia.

Trylikos metų man buvo svarbiau nusirašyti namų darbus ar meilintis merginoms negu Lietuvoje vykstantys pokyčiai. Nuo devintos klasės svajojau išvažiuoti į Vakarus – nesvarbu, kur, tiesiog norėjau pamatyti pasaulį, gauti patirties, ieškoti naujų galimybių. Visus mus traukė naujovės“, – tokį save Lietuvai atgavus nepriklausomybę prisimena Rokas Beresniovas, JAV banko „Eagle Bank“ viceprezidentas, per dešimt metų įsitvirtinęs šioje šalyje.

Prisiminti paauglystės gyvenimą iš žemėlapio išnykusioje valstybėje, kurioje trūko laisvės medžioti naujas galimybes, jam teko Indianos universiteto edukologijos studentams pasakojant apie Tarybų Sąjungos švietimo sistemą. Dvidešimtmečiams amerikiečiams Lietuvoje vidurinę mokyklą baigęs ir bakalauro laipsnį įgijęs Amerikos lietuvis prisipažino – mokiniai nedrįso kelti klausimų ir kritiškai mąstyti. Robotukų konvejeriu to nepavadinsi, tačiau kritinio mąstymo gebėjimas iš lietuvių sąmonės buvo trinamas. „Dabar visai kitaip galvoju apie tų metų įvykius. Man svarbu tai, kad Lietuva pasiekė laisvę, domiuosi, kaip tai įvyko“, – prisipažįsta vyras, savo gyvenimą kuriantis ir Amerikoje, ir Lietuvoje.

Iš gimtinės jį, jauną studentą, išviliojo noras pasiekti „amerikietiškąją svajonę“ – 1998 metais išvažiavo į Ameriką pagal programą „Work and Travel USA“. Savo vertę teko įrodinėti ir studijuojant, ir dirbant padavėju. Tikslo siekti padėjo lietuviškas darbo etikos supratimas: jei į darbą oficialiai nurodyta ateiti 8 valandą ryto, jaunuolis jame sukinėdavosi bent keliolika minučių anksčiau, nebijojo griebtis tiek sunkesnių, tiek ir ne itin prestižinių užduočių. R. Beresniovas netruko pastebėti, kad lietuviškas darbštumas padeda prisitaikyti svečioje šalyje.

„Sunkiausia buvo paprasčiausiai adaptuotis kitoje kultūroje, priprasti prie kitokio žmonių mąstymo. Turėjau tris darbus, miegodavau po tris valandas per parą. Buvau nuolat pavargęs, bet teko prisitaikyti. Praleidęs šalyje pusę metų, pamačiau vienokią Ameriką, vėliau, grįžęs ir pagyvenęs joje trejus metus, – dar kitokią, dabar šalis vėl keičiasi“, – sako R. Beresniovas, Ričlando koledže (Dalasas, Teksaso valstija) baigęs tarptautinio verslo ir prekybos studijas.

Sakėte, kad kaskart, grįžęs aplankyti šeimos casino online į Kauną, matote ir vis kitokią Lietuvą. Tačiau pasigedote kritiškai mąstančių, Tarybų Sąjungos slogučio visiškai atsikračiusių žmonių.

Kai kalbu su žmonėmis, matau, kad jie dar gana uždari, galvojimas kitoks – daugelis nėra kritiški žmonės, jie nelinkę kelti klausimų, mano, kad negalėtų nieko pakeisti. Jie sako: „Aš esu tolerantiškas, bet…“ Jei taip pradedi sakinį, tikrai toks nesi. Visų medijų transliuojamuose pranešimuose matyti, kad žmonės nėra atviri, jie turi negatyvią nuomonę apie kitas tautas, homoseksualus.

Jei palygintume, kokios galimybės Lietuvoje dabar ir kokios jos buvo prieš dvidešimt metų, jos skirtųsi kaip diena ir naktis. Jaunesnė karta, tie žmonės, kurie dabar baigia mokyklas, mąstys kitaip ir jomis mokės pasinaudoti.

Mano septyniolikos metų sūnėnas jau turi kitokį požiūrį nei mano tėvai – sovietinėje santvarkoje gyvenę žmonės buvo įpratę prie sąlygų, kai viskas buvo garantuota, kai net galvoti nebereikėjo. Dabar, kai atėjo laikas galvoti, kelti klausimus, jie to nemoka, nes tas noras buvo slopinamas.

Galima daug ką pakeisti – ir valdžią, ir savo laikraštį išsileisti ir jame ją keikti, Lietuvoje yra laisvė, ši galimybė vertesnė už garantuotą butą, mokslą. Tik žmonės dar nežino, ką daryti su ta laisve – aš pats dar esu ties riba tarp nežinančiųjų ir žinančiųjų – kaip šia vertybe naudotis, supras jaunoji karta, kuri pakeis lietuvių sąmonę. Kad ir kokia negatyvi būtų vyresnė karta, kai jų paklausi, ar norėtų, kad jų vaikai gyventų tarybinės santvarkos sistemoje, paprastai pripažįsta, kad dabar – geriau. Tik reikia pradėti kelti klausimus.

Lietuva pagal žinojimo konkurencingumo indeksą pasaulyje užima ne itin svarbią vietą. Pernai organizavote Pasaulio lietuvių ekonomikos forumą Vilniuje. Galbūt pastebėjote teigiamų pokyčių Lietuvos verslo sistemoje, verslininkų mąstyme?

Mačiau labai jeux blackjack daug pozityvių pokyčių – pasikeitė Lietuvos biurokratija, mokesčių sistema – dabar verslą pradėti čia lengviau. Tiesa, Vakaruose gali įkurti savo kompaniją internetu, viską sutvarkyti per dieną – čia to dar trūksta. Pasaulio lietuvių ekonomikos forume mums kilo mintis parengti projektą, į kurį įsitrauks ir kartu dirbs lietuvių lyderiai iš viso pasaulio. „Global Lithuanian Leaders“ startuos jau netrukus.

Minėjote, kad jūsų žmona Christine Beresniova studijuoja posovietinių šalių adaptaciją doktorantūroje. Ar jos mokslinė patirtis padėjo jai lengviau suprasti jūsų būdą, įsijausti į patirtį?

Taip, bendrą kalbą radome lengvai. Ji nuo mažens domėjosi buvusiomis Tarybų Sąjungos šalimis, vieną vasarą praleido Lenkijoje, žinojo Lietuvos istoriją. Tuo metu gyvenau Teksase, o tai – gana uždara valstija, žmonės rūpinasi savo gyvenimais ir nelabai domisi, kas pasaulyje darosi – ne taip, kaip Vašingtone. Kartais kas nors man pasakydavo, kad tikriausiai esu iš Rusijos. Su ja buvo kitaip.

Mano žmonos šeima taip pat atvyksta į Lietuvą. Man pasisekė turėti tokią šeimą, kuri, net ir nemokėdama svetimos kalbos, nori susieiti į krūvą, pabendrauti.

Ir vis dėlto įtariu, kad kas keletą mėnesių grįžti į Lietuvą neužtenka – kai kurių žmonių manymu, neprisirišęs prie vietos, žemės, bendruomeniškų pasistumdymų troleibusuose, nebesate lietuvis. Kaip pats apibūdintumėte savo tapatybę?

Lietuviai tokie – jei tu su jais nesutinki ir bandai diskutuoti, jie sako: „Tu jau nebe lietuvis“, arba „Tau Amerika išplovė smegenis“. Man išplovė, o jiems – neišplovė. (Juokiasi.) Jei negalvoji taip pat, kaip jie, vadinasi, jie protingesni. Kartais pikta, bet įsižeisti negali, nes supranti, dėl ko taip yra, kokį poveikį mums turėjo buvusi santvarka.

Atvažiavęs susitinku su draugais, o jie sako: „Matai, tu nebeatrodai kaip lietuvis.“ Kodėl? Sako, kad daug šypsausi, turiu pozityvesnės energijos – pozityviai nusiteikęs žmogus čia atrodo šviežesnis, energingesnis.

Aš jaučiuosi lietuvis, nes esu lietuvis ne vien dėl to, kad turiu pasą. Dešimt metų negyvenau Lietuvoje, bet dažnai į ją grįžtu, nesu nutolęs nuo šalies realybės, bet kartu jaučiuosi ir amerikietis. Ar turi būtinai būti Lietuvoje gyvenantis lietuvis? Pakalbėkite su kaime gyvenančiu žmogumi, paskui – su vilniečiu verslininku, ir turėsite du skirtingus lietuvius, kurie abu – vis tiek lietuviai.

Gerbiu tuos žmones, kurie sako, kad jau nebesu lietuvis, bet labai myliu Lietuvą. Mano šeima ten, noriu šalies gerovės ir bandau ją sukurti.

Skaitykite daugiau: http://www.alfa.lt/straipsnis/10318465/?JAV.banko.viceprezidentas..esu.lietuvis.ne.tik.todel..kad.turiu.pasa=2010-03-16_18-30#ixzz2501kQq7L

Comments

Comments are closed.